31/05/2026
Mane įkvepia ne tendencijos, o tekstūros, kelionės, žmonės, seni daiktai ir gyvenimo netobulumas. Tie dalykai, kurių neįmanoma suplanuoti ar nupiešti pagal sezono spalvų lentelę.
Kartais tai būna senas antpirštis sendaikčių turguje. Kartais- nutrinta medinė rankena ant senų durų. Kartais - kalnų kelias, jūros horizontas ar pokalbis su žmogumi, kurio daugiau niekada nesutiksiu.
Pastebiu, kad labiausiai traukia ne tobuli daiktai, o tie, kurie turi savo istoriją. Šiek tiek laiko žymių. Šiek tiek charakterio. Šiek tiek gyvenimo.
Gal todėl ir mezginiai, kuriuos kuriu, niekada negimsta iš noro vytis madą. Man daug svarbiau, kad jie būtų jaukūs, ilgaamžiai ir tokie, prie kurių norėtųsi sugrįžti po metų ar penkerių.
Pastaruoju metu prie šios istorijos vis dažniau prisijungia ir vintažas. Ne todėl, kad jis madingas. Todėl, kad man gražu, kai daiktai gyvena ilgiau nei vieną sezoną.
Ir kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad tikrasis grožis slypi ne naujume.
Jis slypi daiktuose, vietose ir žmonėse, kurie turi ką papasakoti 🫶