11/10/2026
VAKARUI.
APIE ŪŽIANČIUS PRISIMINIMŲ GAMYBOS FABRIKUS.
Atsibundu anksčiau už ją.
Į viešbučio palangę tyliai beldžiasi lietus.
Pro ne iki galo užtrauktos užuolaidos kraštą matau jaukiai šviečiantį gatvės žibintą, apšviečiantį geltonus medžius.
Šalia, gulinčio "priegulo" gilus, vis dar sapnuojantis kvėpavimas leidžia įsisupt ant minčių sūpynių.
-------♡----------
Mes savo šeimos bernus mylim.
Be jų racionalių protų ir organizuojamų reikalų būtų nei šis nei tas.
Gyvenimas būt PRĖSKAS, be prieskonių.
Bet va kartais.
Susimirksėjus su vyriausiuoju šeimos "bernužiu"- ir gavus pritarimą " tai aišku važiuokit"- mes abi kvykaudamos puolam kraut savo rožinio lagamino.
Intrigos jokios.
Visada laikomės niekur neparašytos griežtos išvykos tvarkos.
Tradicija, kurios laikytis įsikabinus iki paskutinio siūlo galo yra dalis mudviejų ritualo.
Ko nepamiršti įsidėti, kur pakeliui sustoti.
Net tradicinis kirtimas ant stabdžių Anykščių "Morkoj" yra jau 5 metus niekuo nepakeičiamas ritualas.
Nuspirkt gardieškų sau, mažą lauktuvę broliui My.
Šįkart pirkom dar ir miltų/cukrų/konservų. Nes prie įėjimo stovėjusi mažytė mergaitė garbanotais "bizyte", su tokiu nuoširdumu dalino visiems įeinantiems "Maisto banko" korteles, kad net suspaudė širdį.
Lagamino ratelių dardėjimas per lapais apskritusį šaligatvį.
O tada.
Peršokimas į chalatėlius.
Pėdučių "perkraustymas" į tapkeles.
Ir...
Ilgas burbuliavimas džiakuzyje.
Maudynės baseine.
Šildymasis pirtelėje.
Gurkšnojimas nesuskaičiuojamo kiekio puodelių žolelių arbatos.
Ir paskui
Pusryčiai į lovą.
Neskubant. Pasimėgaujant.Aptariant lėtos, bet turiningos laiku tik mudviem, dienos planą.
Masažai. Abiems.
Druskos kambario tyla ir ramybė kartu.
Knygų puslapiai. Šioje vietoje laimiu aš.
Sporto salės šturmas. Čia laimi Ji.
Jau tradicija tapusių patiekalų ragavimas restoranėlyje su palydinčiuoju: "vaje, Mam, dar skaniau šįkart".
Ir kažkokia didžiulė sunkiai nusakoma laimė.
Turėti dukrą. O kartu geriausią draugę.
Jausmui padus kutena žinia, kad Ji auga.
Ir įvairavusi į didžiuosius paauglystės ir jaunystės vandenis- kaži, ar degs noru tęsti pabėgimus dviese.
Supratusi reikalo laikinumą, ją, vis dar jaukiai sapnuojančią apsikabinu ir kažkas sukruta akyje.
Nurašau, tai laimei.
Bet giliai širdyje žinau, kad dabar ūžte ūžia prisiminimų gamybos fabrikas, kurio dūmai ir kutena akis.
Ir kažkada.
Kai Ji užaugs.
Sukurs savo šeimą ir išžygiuos savo gyvenimo keliais- aš supsiu šiuos savaitgalius atmintyje, kaip vieną gražiausių viso gyvenimo akimirkų- KAIP GERA, KAD MES VIENA KITĄ TURIME.
Šiuo metu glėbiuose.
Vėliau- širdyse.
Šito tikiuosi iki dangaus ir atgalios,
Pabėkit kartkartėmis ir Jūs.
Šiuose trumpuose pabėgimuose atsiranda labai daug vietos išsamiam atsakymui į paprastą, kasdienišką klausimą "kaip TU LAIKAIS?".
V.